Kristina Buožytė – Lietuvos kino režisierė, kurios darbų sąraše yra pirmasis pilnametražis lietuviškas mokslinės fantastikos filmas. Vitalijus Žukas – OKTA studijos įkūrėjas ir specialiųjų efektų kūrėjas. Prieš kurį laiką jiedu (nebe pirmą kartą) sujungė savo jėgas tam, kad pasinertų į naujus, jiems dar neištyrinėtus pasaulius tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasmėmis. Taip pasaulį išvydo virtualiosios realybės patirtis „Angelų takais“ (užsienyje žinoma tarptautiniu pavadinimu „Trail of Angels“). Tai mūsų šalyje unikalus projektas, kuris į virtualiąją realybę perkėlė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybą ir muziką.
Būtent apie šį projektą bei apie kitus, buvusius ir būsimus, kalbėjomės su Lietuvos vardą garsinančiais kūrėjais.
Judu esate kino pasaulio atstovai. Nukrypote į tokias interaktyvias pramogas, kaip virtualioji realybė?
Vitalijus: Virtualioji realybė yra nauja medija, kuri apjungia ir filmus, ir žaidimus. Taip, mūsų patirtis yra artimesnė kinui, nors techniškai, pačiame gamybos procese, abejose srityse yra daug panašumų. Kristina papasakos daugiau, kaip pas ją atsirado virtualioji realybė, kuri man buvo daug artimesnė žaidimų dėka. O ji nežaidžia…
Kristina: Vis kažkaip nesusitaupau PlayStation (juokiasi). Iš tikro yra labai įdomu išbandyti naujas medijas ir jose paeksperimentuoti – tai naujas iššūkis sau ir niekada nežinai kur tas eksperimentas vėliau nuves. Žvelgiant iš profesinės pusės tai yra gera simbiozė, nes iš kino yra atnešama patirtis į virtualiąją realybę, o iš virtualiosios realybės jos galima išsinešti į kiną. Todėl man yra įdomu pabūti ir vienoje, ir kitoje sferoje.
Vitalijau, minėjai žaidimus, tad būtų įdomu sužinoti, ką žaidi?
Vitalijus: Dabar, kad ir kaip gaila, žaidimams turiu mažai laiko. Bandau tai ištaisyti, nes nebandau atsikratyti žaidimų ir nesakau, kad žaidžiu per daug – šiuo metu žaidžiu per mažai. Šiomis dienomis laiko užtenka tik visada po ranka esančiame telefone pažaisti „Raid: Shadow Legend“.
Įprastai visuomet domiuosi žaidimais, kurie balansuoja ant ribos tarp meno ir paprasto žaidimo, kaip pavyzdžiui „Journey“ – tai man idealus žaidimas. Taip pat labai laukiu galimybės pabandyti naujausią Hideo Kojima darbą „Death Stranding“. Iš to, ką teko skaityti apie šį žaidimą atrodo, kad jis yra būtent tai, ko aš labai seniai laukiau. O Kristina, atrodo, „Tetrį“ žaidžia?
Kristina: (juokiasi) Vaikystėje tikrai žaidžiau „Mario“. Bet daugiau apie žaidimus negalėčiau papasakoti.
Kaip ir kodėl nusprendėte prikelti M. K. Čiurlionio darbus virtualiojoje realybėje?
Kristina: Manau, kad M. K. Čiurlionio darbai tam yra labai tinkami. Čiurlionis yra tas autorius, kurį pageidautina perkelti į virtualiąją realybę tiek kalbant apie darbų tinkamumą, tiek apie jo žinomumą.
Vitalijus: Čiurlionis ypatingas tuo, kad jis, tarsi, matė kitokį pasaulį ir jo kūryba – iš to pasaulio siunčiami atvirukai. Mūsų tikslas buvo iš tų atvirukų atkurti jų šaltinį ir panardinti žiūrovą į patį tos visatos centrą.
Kristina: Taip pat Čiurlionis buvo vienas iš menininkų, kuris ir kūrė muziką, ir tapė, ir rašė. Todėl jo darbai ir yra vieni iš tinkamiausių tokiam projektui.
Kaip rinkote kūrinius projektui „Angelų takais“?
Kristina: Gilinomės į viską, kas tik yra. Vėliau pamatėme, kad Čiurlionio tapyboje yra jungtys.
Vitalijus: Matėte detektyviniuose filmuose tyrimų lentas, kuriose viskas sujungta virvutėmis? Tai yra panašu į tai, kas vyko pas mus. Kaip ir sako Kristina, kuomet mes tyrinėjome paveikslus, supratome, kad paveikslas „Rex“ sujungia visą kitą kūrybą į vieną. Štai tada ir pradėjome kabinti virvutes ir piešti linijas.
Kristina: Čiurlionio kūryboje išties atsikartoja simboliai, veikėjai ir netgi lokacijos. Žinant, kad pats menininkas domėjosi įvairiomis religijomis, tradicijomis, papročiais ir visa tai galima pamatyti apsijungiant jo kūryboje. Taip patys darbai pradeda kalbėti. Tu, Vitalijau, kalbi apie virvutes, o man viskas ryškėjo kaip nuotraukoje. (juokiasi)
Kaip sekėsi derinti M. K. Čiurlionio muzikinę kūrybą su paveikslais?
Vitalijus: Kristina susėdo su garso režisieriumi Vyčiu Puronu.
Kristina: Atskiros kompozicijos labai derėjo su paveikslais. Bet turėjome tikslą kūrinį padaryti vientisą, turintį kulminaciją. Turėdami tai galvoje ir atrinkinėjome kūrinius. Panaudojome ir Mindaugo Urbaičio „Ramybę“.
Vitalijus: Ypatingai norėtume jam padėkoti ne tik už tai, kad davė savo kūrinį, bet ir už tai, kad jo kūrinys suteikė daug idėjų ir labai gerai įsiliejo į visą darbą. Be jo negalime įsivaizduoti projekto.
Kristina: Mindaugo kūrinys tiko konceptualiai, nes buvo sukurtas peraranžuojant Čiurlionio kompozicijas. Tai beveik atitinka mūsų su paveikslais nudirbtą darbą. Vėliau M. K. Čiurlionio proanūkis Rokas Zubovas mums davė simfoniją, kuri ir buvo toji ilgai ieškota kulminacija.
Vitalijus: Sunku net įsivaizduoti dabar kažką kitaip. Kuomet Kristina man pirmą kartą davė tai paklausyti, neturėjau ką pasakyti. Supratau, kad viskas – muzika ir paveikslai – idealiai susilieja.
Kristina: Tai buvo atradimas – klausant pavienių Čiurliono kompozicijų jis atrodo romantikas, kas ne visiems gali patikti. Tačiau kartu su paveikslais viskas taip gerai dera ir taip gražiai skamba. Atrodo net gali įsivaizduoti ką autorius tuo metu jautė ir išgyveno savo galvoje.
Kiek užtruko visas kūrybos procesas?
Vitalijus: Du metus. Visą projektą mes galime suskaidyti į keturias dalis. Pirmąją dalį mes kūrėme apie metus, o per likusius metus sukūrėme kitas tris dalis, nors jos atrodo ir žymiai sudėtingesnės.
Pirmi metai buvo sudėtingi, nes ilgai ieškojome kūrybinės koncepcijos, projektas nuo pirminės idėjos smarkiai pasikeitė. Turėjome ir daug techninių iššūkių, tokių kaip vizualus priartėjimas prie Čiurlionio stilistikos. Stabdė ir darbo su virtualiąja realybe patirties trūkumas – mums tai buvo pirmas projektas. Visa tai išsprendus liko tik kūrybinė veikla, kuri ir leido greičiau judėti pirmyn.
„Angelų takais“ gavo dvi nominacijas Venecijos kino festivalyje. Kaip jaučiatės sulaukę tokio pripažinimo?
Vitalijus: Virtualiosios realybės pasaulyje dėmesys Venecijos festivalyje, kol kas, yra didžiausias įmanomas pripažinimas. Tad mes tikrai buvome labai sužavėti, nors, tiesą sakant, mes buvome įsitikinę, jog pateksime ten, kur patekome. Aišku, kuomet iš kelių kitų festivalių gavome atsiprašymo laiškus dėl to, jog nebuvome atrinkti, trumpam suabejojome. Buvo tikrai malonu būti festivalyje kartu su kitais darbais, bendrauti su kitais kūrėjais. Mums tai buvo tikrai didžiulis pripažinimas.
Ir šiandien galime pasigirti, kad dar visai neseniai „Angelų takais“ gavo prestižinį „Lumen Prize“ apdovanojimą – užėmėme pirmąją vietą XR (virtualioji ir papildyta realybė – aut. past.) kategorijoje. Tai buvo tikrai didelis pripažinimas. Ypač jei vertintume nugalėtojus kitose kategorijose ir pamatytume koks aukštas tų darbų lygis, nuo idėjų iki išpildymo. Tai buvo didelė garbė būti tarp jų.
Pirmasis projektas sėkmingas, tad gal planuojate ir kitokių meninių patirčių virtualiojoje realybėje?
Vitalijus: Jau dirbame! Nors mes dar tik pirminėje stadijoje, jau dirbame ties bendru projektu su Vilniaus Universitetu. Tai bus istorinė patirtis apie LDK laikų Vilnių. Norime vėl sukurti ką nors ypatingo ir parodyti Vilniaus istoriją taip, kaip ji dar nebuvo parodyta.
Kristina: Aš norėčiau į virtualiąją realybę perkelti Samuelio Bako darbus. Manau tai irgi būtų įdomus ir prasmingas kūrinys.
Kol kas „Angelų takais“ nėra prieinamas plačiajai auditorijai. Ar turite planų paversti jį masiniu projektu?
Vitalijus: Tikimės, kad pavasarį visi norintys galės išbandyti projektą Čiurlionio muziejuje.
Kristina: O vasarą – Nacionalinėje dailės galerijoje, „Baltijos simbolistai“ parodoje. O kai išplatinsime Lietuvos muziejuose ir galerijose – tuomet jau galvosime apie kitokį išleidimą.
Vitalijus: Mes galvojame projektą pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muziejuose. Tad jei imsime jį pardavinėti – tai gali sutrukdyti šiems planams. Juolab, ne tiek daug žmonių turi galimybę šią patirtį pamatyti namuose, daugiau žmonių ją galės pamatyti įvairiose parodose. Bet ateis laikas ir tikrai patirtį galės įsigyti kiekvienas norintis. Galbūt tuomet net bus išleista ir atnaujinta versiją.
Man pačiam yra tekę bandyti Salvadoro Dali darbų įkvėptą „Dreams of Dali“ projektą. Ar „Angelų takais“ kūrimo metu sėmėtės įkvėpimo iš tokių projektų? Ar siekėte sukurti savo unikalų projektą?
Vitalijus: Atvirai sakant, mes tikrai matėme kitus projektus. Bet manėme, kad to nepakanka tam, ką mes numatėme. Tai buvo įkvėpimas nueiti toliau, gerokai toliau, nei nuėjo tie projektai. Mes tikrai jų nekopijavome, nes mums tie projektai buvo ir įdomūs, ir nelabai įdomūs vienu metu. Žinote, kaip vyksta kūrybinis procesas – pirmoji idėja visuomet būna išmetama. Tad tie kūriniai buvo kaip pirma idėja.
Kristina: Visas procesas, kuomet reikia mokytis – mokaisi iš esamų darbų. Buvo mėnuo, kuomet iš „Steam‘o“ siunčiausi įvairius darbus ir žiūrėjau kas mane veikia ir kas man nepatinka. Taip apsimokai ir tik vėliau eini į kūrybinį procesą.
Pereikime prie filmų ir specialiųjų efektų – veiklų, kuriose veikėte dar iki „Angelų takais“. Koks buvo jūsų kelias šiose srityse?
Kristina: Mano backgroundas yra kino režisūra. Vėliau prisidėjo kamikadzės savybės, kuomet neri į viską, darai ir tik tuomet supranti kas vyksta ir kur įsivėlei. Pavyzdžiui, kuomet pradėjome dirbti ties „Kolekcioniere“ aš net neįsivaizdavau kur mes neriame – sukurti pilnametražį filmą be biudžeto, kiek tai kainuoja. Arba kaip aš sakau apie „Aurorą“ – dalis buvo mūsų turėtas biudžetas, kita dalis – mūsų kraujas. Tai yra stiprybė, nes leidi sau eksperimentuoti ir tik vėliau pamatai kur tai tave nuveda.
Man patinka daryti dalykus, kurių nelabai žinau ar suprantu, bet yra noras. Aš nuo vaikystės ar paauglystės visada įsivaizdavau, kad žmogus visada gali pasiekti tai, ko jis nori ir mus veikia tik mūsų sukurti apribojimai. Jeigu yra tikslas ir užsispyrimas – tikrai yra įmanoma pasiekti tai. Bet tam, aišku, reikia labai daug energijos, darbo, darbo ir darbo. Svarbiau kad vežtų kažkokios idėjos. Tik taip ir atėjau į VR, nes tai irgi buvo įdomu, buvo eksperimentas, buvo iššūkis, labai tikėjau idėja, tikėjau Čiurlioniu. Kai kažkuo tiki, tai yra ir sunku, ir lengva.
Šiandien toliau vystau filmų projektus, šalia yra virtualioji realybė. Bet visas dėmesys skiriamas naujo filmo projektui, tad žiūrėsime kaip pavyks.
Kristina, režisavai pirmąjį lietuvišką mokslinės fantastikos filmą „Aurora“, nors fantastika Lietuvos kine nėra dažnai pasirenkama.
Kristina: Fantastika domiuosi nuo vaikystės, tai man artima tema. Kuomet kūrėme šį filmą, jis nebuvo nei autorinis, nei žanrinis sci-fi, kas labai erzino distributorius. Nors mes tik norėjome sukurti filmą, kuris patiktų mums patiems. Kitaip net nematau prasmės – daryti tai, kas pačiai nepatiktų. Dabar jau visi žino apie elevated sci-fi žanrą, kuris yra kaip metafora, perkeltinės mintys, kuriame galime patyrinėti socialines arba filosofines problemas. Be to, dirbu su kūrybiniu partneriu Bruno Samper, šis mūsų duetas leidžia atrakinti tuos vizualius pasaulius, kurie nėra tokie kasdieniai.
Teko su šiuo filmu pakonkuruoti ir su užsienio darbais – Europos fantastinių filmų asociacija jį išrinko geriausiu metų filmu.
Kristina: Kaip ir pasaulyje, taip ir Europoje, šis žanras yra populiarus. Tuose apdovanojimuose buvo ne tik sci-fi, bet fantasy ir siaubo filmų. Lietuvoje viską riboja ekonominės galimybės, todėl ir neturime daug fantastinių filmų. Fantastikos žanras yra labai brangus, nes specialieji efektai kainuoja tiek pat, kiek filmavimas.
Kokių reakcijų sulaukėte įvairiose užsienio šalyse?
Kristina: Reakcijos buvo labai geros, teigiamos. Žinoma, priklauso ir nuo segmento. Kalbant apie „Aurorą“, mes taikėme, kad filmas atkreiptų dėmesį festivalių rinkoje, nes kai pradėjome kurti, galvojome, kaip su lietuvišku projektu, kuris yra lietuvių kalba ir su lietuviškais aktoriais, išsiskirti didelėje konkurencijoje tarp kitų filmų. Vis vien žemėlapyje mes nelabai matomi. Todėl turėjome tikslą eiti per festivalius ir gauti kūrybinį, meninį pripažinimą. Nes gauti komercinį pripažinimą, kuomet nėra žinomų aktorių, yra beveik... ne, tai yra neįmanoma ir tiek. (juokiasi).
Vitalijau, kartu su OKTA taip pat prisidėjai prie šio filmo.
Vitalijus: Tai buvo viena iš beprotiškiausių patirčių, kokia tik įmanoma. Mes buvome ką tik susikūrusi studija, alkani darbui. Atėjo pas mus, pristatė įdomų filmą, bet jam nėra pinigų. Kūrinys buvo labai įdomus ir labai norėjome prie to filmo prisidėti, tad sukvietėme visus draugus iš užsienio. Taip prie projekto dirbo ir latviai, ir kanadiečiai. Visi pridėjo kas kuo galėjo. Finale buvo labai malonu, kuomet filmas gavo apdovanojimą už vizualinę dalį. Sulaukėme ir komplimentų, kad „Aurora“ atrodo ne kaip Rytų Europos filmas. Džiaugiamės, kad pavyko tai pasiekti.
Kartu su OKTA teko dirbti ir su keliais tarptautiniais projektais. Kokia tai buvo patirtis?
Vitalijus: Pradžioje tai buvo darbas su klientais. Klientai išgirsdavo apie mūsų ankstesnius darbus, gaudavo rekomendacijų, pamatydavo mūsų darbus ir tuomet ateidavo su savo idėja ir mes buvome tie, kurie išpildo tą idėją. Dabar daug kas pasikeitė ir mes jau ne tik pildome idėjas, bet ir prisidedame prie jų generavimo ir esame nebe tik gamybinė, bet ir kūrybinė studija.
Kaip vertinate lietuvių galimybes konkuruoti su kitais?
Kristina: Potencialo mes tikrai turime. Tik darant bet kokį kūrinį, reikia jį daryti ne tik Lietuvai, reikia galvoti apie pasaulį. Aišku, kurti kūrinį auditorijai, kažin, ar ir aš mokėčiau. Reikia atsispirti nuo to, kas tikrai yra įdomu pačiam, bet tuo pačiu ir gerai žinoti kontekstą to, kas vyksta aplinkui. Jeigu atsiranda originalumas, jeigu atsiranda šviežias žvilgsnis, priėjimas, tad tikrai yra galimybės išeiti plačiau. Mes dabar konkuruojame su visu pasauliu.
Ką galite patarti ar palinkėti šio žurnalo skaitytojams, kurie siekia savo kūrinius parodyti platesnei auditorijai ir svajoja dirbti ir būti žinomi tarptautiniu mastu?
Vitalijus: Mes neturime nei naftos, nei daug iškasenų, bet mes turime žmones ir tie žmonės yra labai kūrybingi ir aš matau labai didelį Lietuvos, kaip kūrybinės šalies, potencialią. Tikiu, kad ne be reikalo ir Venecijoje gavome nominaciją. Reikia į save žiūrėti kaip į Europos ir pasaulio kūrėjus, ne tik vietinės reikšmės. Norėčiau padrąsinti eiti į priekį, neturėti jokių kompleksų ir sakyti, kad mes, lietuviai, galime padaryti labai daug puikių dalykų ir garsinti Lietuvą savo darbais. Palinkėčiau tikėti savimi, eiti į priekį, išsikelti didelius tikslus – viską galima pasiekti.
Kristina: Tiesiog daryti, važiuoti į tarptautinius renginius, susipažinti su žmonėmis ir aktyviai veikti. Kuo daugiau darymo, kuo daugiau kūrimo, kuo daugiau eksperimentavimo, žaidimo, drąsos, tuo bus geriau.
Dėkojame Kristina ir Vitalijui už pokalbį!