„Akira“ - arba kaip išrasta nauja raudona spalva

Kaip atrodys pasaulio pabaiga? Galbūt bevardėje pievoje nusileis ateivių laivas? O gal visi tie zombių filmai pasirodys esą pranašiški ir dėl visko bus kaltas suktas virusas? Ar už visko gali slėptis paprasti žmogiški poelgiai, kurie vienaip ar kitaip pakeis pasaulį?


Būtent tokią situaciją ir nupasakoja klasika tapęs japonų animacijos šedevras „Akira“. Šiame tekste tikrai nebandysiu nagrinėti herojų minčių ar poelgių (tam tikriausiai prireiktų daugybės puslapių), mano tikslas yra supažindinti jus su pasauliu, kuriame ir vyksta veiksmas. Nepaisant ganėtinai garbingos išleidimo datos (1988), „Akira“ ne be reikalo puikuojasi įvairiuose geriausių filmų bei anime sąrašuose. Tai buvo daug pastangų ir darbo reikalavęs filmas, kuris daugeliui naujokų atvėrė duris į japonų animacijos pasaulį.


Tad kodėl gi „Akira“ subūrė tiek daug gerbėjų ir yra mėgstamas visame pasaulyje net po daugiau nei trijų dešimtmečių? Na, mano nuomone, atsakymas labai paprastas – „Akira“ yra mokslinės fantastikos filmas, kuris nenori būti nei per daug mokslinis, nei per daug fantastinis. Čia nėra ateivių ar tarpgalaktinių karų, veiksmas vyksta Žemėje, o veiksmo sūkuryje atsiduria nepaaiškinamų galių turintys vaikai, kurie geba sunaikinti miestus.


Ši formulė, žinoma, nieko nenustebins, bet prieš 30 metų, ateivių, kelionių laiku ir tolimų planetų apsuptyje, fantastinė istorija apie žmones, kurie nesėkmingai bando susitvarkyti su žmogiškomis problemomis, buvo gana originali.

Siužetas ir veikėjai


Filmas vyksta sunaikintame ir atstatytame Tokijuje. Miestas nebėra toks gražus, koks buvo – pilna gaujų, korumpuotų politikų, nepatenkintų žmonių ir protestuotojų. Po dar vieno pasaulinio karo visi bando išgyventi kaip tik begali.


Pagrindiniai veikėjai yra Tetsuo ir Kaneda, draugai nuo vaikystės, kurių charakteriai skiriasi kaip diena ir naktis. Kaneda yra savimi pasitikintis Kapsulių gaujos vadas, o Tetsuo tėra gaujos narys, kurį Kaneda neretai turi ginti. Šie paaugliai ramiai leidžia dienas siautėdami gatvėse, kol vieną naktį netikėtai susiduria su telepatinių galių turinčių vaiku.


Tai amžiams išskiria draugus. Sužeistas Tetsuo yra nugabenamas į karinę laboratoriją, kurioje jam atliekami eksperimentai, o viskam vadovauja griežtasis Pulkininkas. Būtent jis atsakingas už eksperimento eigą, jis taip pat saugo Akiros paslaptį. Mažai kas žinoma apie jo praeitį, ir nors jis bijo Akiros, pats padeda sukurti naują košmaro versiją.


Netrukus į viską įsivelia ir Pasipriešinimo grupės narė Kei. Ši grupė nori surasti ir išvaduoti Akirą, nors patys nežino, ką tas vardas reiškia. Jų nuomone, Akira gali padėti nuversti dabartinę netikusią valdžia ir padėti sukurti naują, geresnę valdymo sistemą.


Kuo daugiau Kaneda sužino apie veikėjų planus, tuo labiau nori išvaduoti savo draugą. Tetsuo po truputį praranda sveiką protą ir imasi vienas ieškoti Akiros, kad šis padėtų jam suvaldyti nekontroliuojamą gebėjimą. Noras suvaldyti save netrukus pavirsta į galios troškimą – juk dabar Tetsuo gali daryti ką tik panorėjęs ir jam nebereikia geriausio draugo pagalbos!


Siužetas, kuriame vienas iš veikėjų tampa pagrindiniu blogiečiu, tikrai nėra „Oskaro“ verta istorija. Tačiau filmo „Akira“ varomoji jėga yra idėjos, kurios slepiasi už herojų ir jų veiksmų. Galima ginčytis, ar visi filmo herojai turėjo svarias savo elgesio priežastis, nes žiūrovui jos gali atrodyti kvailos arba paviršutiniškos. Visgi personažai ir gvildenamos temos pavertė filmą vienu įtakingiausių mokslinės fantastikos kūrinių.


Trečiasis pasaulinis karas


Neišsigąskite, filmas tikrai ne apie karą (bent jau ne apie tiesioginį). Veiksmas vyksta Naujajame Tokijuje (Neo-Tokyo) 2019 metais. Miesto pirmtaką prieš 31 metus sunaikino neaiškios kilmės sprogimas. Visas likęs pasaulis, išvydęs tokią katastrofą, netruko sugalvoti, jog prasidėjo naujasis Didysis karas. Neaišku, kiek laiko jis truko ir kokios jo globalinės pasekmės, tačiau pačiai Japonijai prireikė kelių dešimtmečių, kad atstatytų bent dalį senosios sostinės. Visgi sprogimas nebuvo koks nors teroristinis išpuolis, jį sukėlė vyriausybės eksperimentu tapęs Akira.


Leiskite, paaiškinsiu... Japonijos valdžia labai norėjo savo pusėje turėti telepatinių galių turinčių žmonių. Tai tapo ypač svarbiu eksperimentu, kurio rezultatas – 4 šių galių turintys vaikai. Vyriausybės akyse tai buvo puiki sėkmės istorija. Tačiau vienas iš vaikų parodė daug didesnius ir pavojingesnius telepatinius gebėjimus nei jo draugai. Akira greitai atitrūko nuo tikrovės ir (dėl mums nežinomų priežasčių) jo galia sunaikino Tokiją.


Vyriausybė nebuvo pasiruošusi prisiimti kaltės. Juk eksperimentui buvo skirta daugybė pinigų! Taigi, užuot prisiėmę kaltę ir kentėję pasekmes, jie nuslėpė, kad Akira apskritai egzistavo ir padėjo skleisti naujo pasaulinio karo naratyvą – jei nėra ginklo, nėra ir nusikaltimo.


Pasaulis po Akiros


Pradėkime nuo pačios visuomenės. Nenuostabu, kad šalyje, kuri per trumpą laiką turėjo išgyventi net du ją parklupdžiusius pasaulinius karus, netrūksta problemų. Naujajame Tokijuje pilna motociklais važinėjančių gaujų, kurių nariais gali tapti vos paauglystės sulaukę jaunuoliai. Žinoma, įstatymai tai draudžia, tačiau miestas yra labai tankiai apgyvendintas ir pareigūnai tiesiog neturi laiko (ar noro) tvarkytis su gatvėse siaučiančiais vaikėzais. Jie tarsi nustumiami į šalį – juk ir taip apstu problemų, kam čia dar vaikytis kažką greitkeliuose? Filme policininkai tokias gaujas traktuoja kaip kasdienį dalyką, nieko ypatingo.


Reikia pabrėžti, kad ne dėl pinigų šie nusikaltėliai taip blaškosi. Naujoji sostinė nepasižymi dideliais turtais, todėl gaujos pešasi dėl statuso arba kai neranda sau vietos. Kad ir kaip baisiai skambėtų, toks jų nusistatymas nėra iš piršto laužtas. Pagrindiniai filmo veikėjai Kaneda ir Tetsuo – moksleiviai, lankantys profesinę mokyklą, kurioje taikomos fizinės bausmės; jie kieti „per alkūnes“ ir kartais pešasi su kitomis gaujomis. Nors tokie susidūrimai dažnai baigiasi kieno nors mirtimi, 16-mečių tai nebaugina. Jie užaugo nusivylusioje visuomenėje, kurioje tokie nutikimai tapo dažnu reiškiniu.


Kalbant apie nusivylusius piliečius... Filmo fone vyksta konfliktas, kurį kartais galime iš arčiau išvysti tik veikėjų akimis. Tokijo gyventojai yra nepatenkinti mokesčių reforma, kuri tariamai patuštins daugelio kišenes. Gyventojai eina į gatves protestuoti, kur juos pasitinka vyriausybę palaikančios pajėgos. Konfliktai tarp paprastų žmonių ir ginkluotų pajėgų yra žiauri Naujojo Tokijo realybė. Tokie protestai duoda pradžią pasipriešinimo judėjimui – labiau organizuotai piliečių kovai prieš valdžią.


Žmonių nepasitenkinimas turėtų tapti paskata vyriausybei, kad metas kažką keisti. Juk praėjo 31 metai po katastrofos, miestas atstatytas iš naujo, o karinės pajėgos turi beveik futuristinę technologiją... Bet štai čia ir prasideda uždaras Akiros ratas. Japonijos vyriausybė skiria didelius pinigus, kad jų paslaptys būtų išsaugotos. Niekas, išskyrus aukščiausius valdžios sluoksnius, negali žinoti apie Akirą, kitaip Japonija praras savo statusą ir niekada jo nebeatgaus. Taigi, pinigai kurie galėtų būti skiriami švietimui ar infrastruktūrai keliauja į armijos rankas, nes būtent jie ir saugo tai, kas liko iš Akiros.


Filme yra trumpa scena, kuri puikiai nusako Japonijos sunkumus. Valdžios atstovų susitikime aptariami ateities planai ir visi ministrai nori kuo didesnės pyrago dalies. Kai Pulkininkas pareikalauja didesnės sumos eksperimentams, kiti tuoj prieštarauja: juk reikia Olimpines žaidynes rengti, sveikatos apsaugai pinigų ir taip neužtenka ir t.t. Vienas valdžios atstovas net pabrėžia, jog nėra konkrečių įrodymų, kad būtent paslaptingasis Akira sukėlė pasaulinį karą. Kitaip tariant, naujoji valdžia jau pamiršo, ko taip bijojo senoji, ir Akira jiems tėra pašalinis galvos skausmas.


Nesibaigianti istorija


Viskas filme „Akira“ tarsi sukasi ratu. Kai vienas ciklas baigiasi, prasideda kitas, ir taip tikriausiai be galo. Turbūt geriausiai tai atsispindi Tetsuo ir Akiros gyvenimuose. Su jais armija atliko pavojingus eksperimentus, jie sustiprėjo, buvo pavadinti priešais ir galiausiai pražudė daugybę žmonių. Tai, kad juos skiria keletas dešimtmečių, aiškiai nusako armijos ir valdžios požiūrį. Sveiką protą išsaugojusiam žmogui šautų mintis, kad jei laboratoriniai eksperimentai sunaikino miestą ir pradėjo pasaulinį karą, metas būtų juos nutraukti. Tačiau armija laikėsi savo. Jie eksperimentavo su Akiros palaikais, o tuomet jiems į rankas pakliuvo Tetsuo.


Filmo pradžioje Tetsuo nerodė jokių išskirtinų gebėjimų, tiesą pasakius, jis buvo vienas iš silpnesnių veikėjų ir Kaneda turėjo jį ginti. Tačiau kai Tetsuo susidūrė su vienu iš originalių telepatų, armija netruko jį suimti ir atliko keletą eksperimentų. Jie aptiko panašumų tarp Akiros ir Tetsuo, tačiau nenustojo eksperimentuoti. Kuomet Tetsuo paspruko ir ėmė siautėti mieste, jie negaišo paskelbti jį naujuoju blogiečiu, kuris kelia pavojų nekaltiems žmonėms. Tai puikus išsipildančios pranašystės pavyzdys: armija taip bijojo antrojo Akiros, kad pati jį ir sukūrė.


Dar vienas pasikartojantis ciklas – miesto sunaikinimas. Pirmą kartą tai įvyko 1988 m., antrą kartą – 2019 m. Naujasis Tokijas buvo atstatytas įlankos viduryje kaip dirbtinė sala. Miestas susitraukė, iš milžiniško didmiesčio jis tapo koncentruota gyvenviete, viena iš tankiausiai apgyvendintų vietų pasaulyje. Po antrojo sunaikinimo atstatyti miestą bus dar sunkiau. Pinigų liks dar mažiau, gyventojai bus dar labiau nepatenkinti ir kils dar aršesnės miesto problemos. Tai gali vesti prie daugiau radikalių sprendimų, o šie – prie sunkesnių gyvenimo sąlygų. Naujasis miestas tarsi įspraustas į amžiną ratą ir tegali atkartoti senojo veiksmus. Kol nepasikeis žmonių požiūris, tol miesto likimas išliks toks pats.


„Akirared“


Tekstą norėčiau pabaigti linksmiau, nei pradėjau. „Akira“ pasirodė tuo metu, kai mokslinė fantastika buvo gana populiari. Kino ekranuose buvo pilna ateivių, grobuonių ir panašių visus skriaudžiančių sutvėrimų, o geriausiais personažais tapdavo būtent paprasti žmonės, kurie virsdavo herojais. Nieko nuostabaus, kad Japonija norėjo sukurti savąjį mokslinės fantastikos gigantą. Filmas kainavo daugiau nei 1 milijardą jenų ir ilgą laiką buvo brangiausias japonų animacijos projektas.


Kad „Akira“ darytų kuo didesnį įspūdį, animacijos studija išrado daugybę įvairių spalvų atspalvių. Tikriausiai populiariausias iš jų vadinasi „Akirared“ – būtent ši raudona ir tapo neoficialiu filmo simboliu.


Yra teigiančių, kad būtent „Akira“ paskatino pasaulinį susidomėjimą japonų animacija, nes filmas tikrai nėra skirtas vaikams (kaip daugelis animuotų istorijų vakarų kultūroje). Unikalus „Akira“ stilius tapo įkvėpimu daugeliui po jo pasirodžiusių istorijų, o filmai ir žaidimai vis dar skolinasi elementus iš šios japoniškos klasikos (ypač iki skausmo pažįstamą raudoną motociklą).